Sediments of Time
Jonas Mekas Visual Arts Centre
2021
|
Sediments of Time
150 million years ago in the Jurassic period, Solnhofen, a town in Germany famous for its fine-grained limestone, was an archipelago. Separated from the open sea by a reef, the lagoons periodically became a sedimentation place for fine-grained carbonate mud (most of which consisted of coccolithophores - small algae that forms calcite shells). In the lagoons, the tropical climate evaporates part of the water and it becomes hypersaline. Such an environment is deadly to benthic fauna that quickly dies once it falls and sinks to the bottom. Due to the fine-grained mud, uninterrupted by wind and waves, fossils retained very fine morphological details, and due to its fine grain, this limestone was particularly suitable for lithographic technique (detailed drawings). With the invention of the lithographic technique, the need for lithographic limestone increased and new layers of limestone were discovered, revealing new fossils. (The connection between lithography and geology is memorialized in the name of one of the most famous fossils in the world - Archeopteryx lithographica.) The encounter with broken lithographic stones in the printmaking studio led to the interest in geological origin of the limestone and natural prints - fossils. This was followed by a trip to the historic limestone quarry in Solnhofen, where the author collected directly from the ground fragments of limestone, from which a series of lithographs Sediments of Time was printed. As it dries, the lithographic ink forms a pattern in which the water leaves its trace of drying, like a time diagram. Through repeated work on the same stones - grinding, drawing, printing, re-grinding - this work is a study of time. The sedimentary rock raises thoughts of long geological time scales and encourages us to reconsider our own place in it. A look at the origins of limestone has opened up awareness of the geological processes taking place in our daily lives, in the city. Drop by drop, water dissolves concrete and technogenic stalagmites and stalactites are formed. Natural processes affect human creations shaping hybrid objects between nature and culture. |
|
Laiko nuosėdos
Prieš 150 mln. metų, juros periode, Zolnhofenas, miestelis Vokietijoje, garsėjantis smulkiagrūde klintimi, buvo archipelagas. Nuo atviros jūros rifo atskirtos lagūnos periodiškai tapdavo smulkiagrūdžio karbonatinio dumblo nusėdimo vieta. Didžiausią šio dumblo dalį sudarė kokolitoforai – smulkučiai dumbliai, formuojantys kiautelius. Lagūnose tropinis klimatas išgarindavo dalį vandens ir jis tapdavo hipersūrus. Tokia aplinka buvo mirtina bentinei (dugno) faunai ir į ją patekę organizmai greitai žūdavo ir nugrimzdavo į lagūnos dugną. Dėl nusėdusio smulkiagrūdžio dumblo, nedrumzdžiamo vėjo ir bangų, čia išsisaugojo ypatingu detalumu pasižyminčios fosilijos, o dėl savo smulkiagrūdiškumo ši klintis ypač tiko litografijos technikai (detaliems piešiniams). Išradus litografijos techniką padidejo litografinių klinčių poreikis ir buvo atidengti nauji klinčių sluoksniai, atidengę naujus fosilijų klodus. (Ryšys tarp litografijos ir geologijos įpaminklintas vienos garsiausių fosilijų pasaulyje pavadinime – Archaeopteryx lithographica.)
Susidūrimas su sulūžusiais litografiniais akmenimis spaustuvėje, paskatino domėtis geologine klinčių kilme bei gamtos atspaudais – fosilijomis. Vėliau sekė kelionė į istorinį klinčių karjerą Zolnhofene iš kurio autorė parsivežė tiesiai nuo žemės surinktus klinčių fragmentus, nuo kurių buvo spausdinama litografijų seriją Laiko nuosėdos.
Džiūdamas litografinis tušas suformuoja raštą, kuriame vanduo palieka savo džiūvimo pėdsaką, lyg laiko diagramą. Pakartotinis to pačio akmens spaudimas, šlifavimas, piešimas, spaudimas ir vėl šlifavimas atsluoksniuoja patiriamą laiką. Prisilietimas prie nuosėdinės uolienos kelia mintis apie ilgas geologinio laiko skales, o tai skatina persvarstyti savo vietą joje.
Žvilgsnis į klinčių kilmę atvėrė pastabumą geologiniams procesams vykstantiems mūsų kasdienybėje, mieste. Lašas po lašo vandens tirpinamas betonas dūla ir susidaro technogeniniai stalagmitai bei stalaktitai. Gamtos procesai perdirba žmogaus kūrinius suformuodami hibridinius, tarp gamtos ir kultūros atsiduriančius objektus.
Prieš 150 mln. metų, juros periode, Zolnhofenas, miestelis Vokietijoje, garsėjantis smulkiagrūde klintimi, buvo archipelagas. Nuo atviros jūros rifo atskirtos lagūnos periodiškai tapdavo smulkiagrūdžio karbonatinio dumblo nusėdimo vieta. Didžiausią šio dumblo dalį sudarė kokolitoforai – smulkučiai dumbliai, formuojantys kiautelius. Lagūnose tropinis klimatas išgarindavo dalį vandens ir jis tapdavo hipersūrus. Tokia aplinka buvo mirtina bentinei (dugno) faunai ir į ją patekę organizmai greitai žūdavo ir nugrimzdavo į lagūnos dugną. Dėl nusėdusio smulkiagrūdžio dumblo, nedrumzdžiamo vėjo ir bangų, čia išsisaugojo ypatingu detalumu pasižyminčios fosilijos, o dėl savo smulkiagrūdiškumo ši klintis ypač tiko litografijos technikai (detaliems piešiniams). Išradus litografijos techniką padidejo litografinių klinčių poreikis ir buvo atidengti nauji klinčių sluoksniai, atidengę naujus fosilijų klodus. (Ryšys tarp litografijos ir geologijos įpaminklintas vienos garsiausių fosilijų pasaulyje pavadinime – Archaeopteryx lithographica.)
Susidūrimas su sulūžusiais litografiniais akmenimis spaustuvėje, paskatino domėtis geologine klinčių kilme bei gamtos atspaudais – fosilijomis. Vėliau sekė kelionė į istorinį klinčių karjerą Zolnhofene iš kurio autorė parsivežė tiesiai nuo žemės surinktus klinčių fragmentus, nuo kurių buvo spausdinama litografijų seriją Laiko nuosėdos.
Džiūdamas litografinis tušas suformuoja raštą, kuriame vanduo palieka savo džiūvimo pėdsaką, lyg laiko diagramą. Pakartotinis to pačio akmens spaudimas, šlifavimas, piešimas, spaudimas ir vėl šlifavimas atsluoksniuoja patiriamą laiką. Prisilietimas prie nuosėdinės uolienos kelia mintis apie ilgas geologinio laiko skales, o tai skatina persvarstyti savo vietą joje.
Žvilgsnis į klinčių kilmę atvėrė pastabumą geologiniams procesams vykstantiems mūsų kasdienybėje, mieste. Lašas po lašo vandens tirpinamas betonas dūla ir susidaro technogeniniai stalagmitai bei stalaktitai. Gamtos procesai perdirba žmogaus kūrinius suformuodami hibridinius, tarp gamtos ir kultūros atsiduriančius objektus.